Paskutinieji liudytojai

Svetlana Aleksijevič – pasaulinio garso baltarusių prozininkė, rašanti rusų kalba. Gimė 1948 m. Ukrainoje. Nuo 2012 m. gyvena ir dirba Baltarusijoje, tėvo gimtinėje.
Keletą dešimtmečių rašė dokumentinę grožinę kroniką. Autorė iš esmės sukūrė savo žanrą – polifoninį romaną-išpažintį, kuriame iš mažųjų istorijų kuriama didžioji istorija.
Svetlanos Aleksijevič kūriniai išversti į 35 kalbas, pelnę daugybę tarptautinių premijų, visame pasaulyje pagal juos sukurta šimtai kino filmų, spektaklių ir radijo vaidinimų.
2015 m. rašytojai suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.
„Kitados Dostojevskis iškėlė klausimą: ar pateisinama taika, mūsų laimė ir netgi amžinoji harmonija, jeigu vardan jos, vardan tvirto pamato, bus išlieta kad ir viena nekalto kūdikio ašarėlė? Ir pats atsakė – ašarėlė ta nepateisins jokio progreso, jokios revoliucijos. Jokio karo. Ji visada nusvers. Tik viena ašarėlė...“ (Svetlana Aleksijevič)
Tai naujas ir necenzūruotas 1989 metais pasirodžiusios knygos leidimas. Joje skaudūs ir tikri vaikų, gyvenusių Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje Antrojo pasaulinio karo metais, atsiminimai.
Karas iš vaikų atėmė viską: namus, tėvus, brolius, seseris, kasdienybę, tikruosius vardus ir VAIKYSTĘ.
Vaikai kitaip supranta karą. Jiems karas – tai jausmas, vaizdas ar kvapas. Vaiko galvoje viskas užfiksuojama kaip fotoalbume. Viskas kaip atskiros nuotraukos, kurias jungia baimės jausmas.
Knygoje autorė pateikia istorijas iš pirmų lūpų. Leidžia išgirsti tuos žmones, kurie patys patyrė karą būdami vaikai. Tai neperrašyta istorija ir ne belytės aukos, tai žmonės, kurių vaikystę pražudė karas...